Kartais didžiausi talentai atsiskleidžia tyliai, be didelių scenų ar prožektorių šviesų. Mūsų mokykloje mokosi aštuntos klasės mokinė Miglė Šeštakauskaitė, kuri laisvalaikiu atranda ypatingą būdą išreikšti save – ji kuria.

Jos kūryba gimsta iš kasdienybės akimirkų: jausmų, pastebėjimų, svajonių. Eilėraščiuose atsispindi jautrus pasaulio suvokimas, gebėjimas įžvelgti grožį paprastuose dalykuose ir drąsa kalbėti apie tai, kas svarbu. Nors ji dar tik pradeda savo kūrybinį kelią, jos tekstuose jau juntamas savitas stilius ir nuoširdumas.

Džiugu matyti jauną žmogų, kuris ne tik drįsta kurti, bet ir puoselėja savo talentą. Tokie mokiniai įkvepia ir primena, kad kūrybiškumas – tai ne tik gebėjimas, bet ir dovana, kurią verta auginti.

Linkime jai ir toliau kurti, svajoti ir drąsiai dalintis savo mintimis su pasauliu.

Lietuvių kalbos mokytoja R. Bondzinskienė

Jeigu dabar šautuvas būtų atremtas man tiesiai į galvą,

 galvočiau ne apie mirtį.

Galvočiau apie tai, ar tas žmogus priešais mane, kada nors buvo apkabintas taip stipriai, kad bent akimirkai nutiltų visas pasaulio triukšmas.

Kad bent vieną kartą kas nors jam pasakytų: „Tu gali padėti visą savo svorį čia.“

Gal mano paskutiniai žodžiai būtų ne malda ir ne prašymas gyventi.

Gal tik paprastas klausimas: ,,Ar tau viskas gerai?“

Nes kartais žmonės, kurie laiko ginklą, laiko ir kažką daug sunkesnio viduje.

Kartais jie spaudžia gaiduką ne todėl, kad nekenčia, o todėl, kad nebepakelia tylos savo galvoje.

O gal aš tiesiog bėgčiau. Nors žinočiau, kad greičiausiai parkrisiu.

Aš dažnai bėgu – nuo minčių, nuo tylos, nuo savęs. Ir visada baigiasi taip pat:

keliai purve, delnai į žemę, o krūtinėje tas pats sunkus kvėpavimas, tarsi kažkas viduje vis bandytų pabėgti kartu su manimi.

Bet gal svarbiausias klausimas ne tai, kokie būtų mano paskutiniai žodžiai.

Gal svarbiausia tai, kad mes visi kažkada laikėme ginklą. Gal ne rankose – bet mintyse.

Mes kiekvienas esame šiek tiek žudikas.

Ir kiekvienas esame šios painiavos dalis,

kur žmonės taip ilgai ieško kelio vieni į kitus, kad kartais susitinka tik per vėlai.

Ir kartais visas gyvenimas telpa tarp dviejų širdies dūžių – vieno, kuris dar plaka, ir kito, kuris jau žino, kad niekas mūsų taip ir neišmokė kaip būti mažiau vienišais.

———————————————————————————————————————————————————————————

NIEKADA nebūsiu taikoje su savimi, nes žinau, kad visada galiu geriau. Ir tas žinojimas nėra dovana. Tai yra nuosprendis, kurį pati sau paskyriau. Kiekvieną kartą kai kažką padarau gerai, kažkur viduje atsiranda balsas, kuris primena, kad galėjau padaryti dar geriau. Kad galėjau padaryti daugiau. Kad galėjau būti daugiau.

Ir tada viskas, kas ką tik atrodė kaip pergalė, tampa tik dar vienu priminimu, kad nepasiekiau to, ką galėjau pasiekti.

Mano geriausia versija visada yra kažkur priekyje. Aš ją matau, beveik galiu pasiekti, bet ji visada atsitraukia dar vienu žingsniu. Kuo arčiau prie jos einu, tuo labiau suprantu, kad ji yra tik dar vienas horizontas, kuris niekada neleis savęs pasiekti.

Ir aš jau žinau tiesą, kurią sunku priimti. Mano geriausia versija NIEKADA nebus užtektina.

Šitas karas yra baisesnis už visus kitus, nes čia nėra rėmėjų. Nėra sąjungininkų. Nėra žmonių, kurie galėtų mane ,,išgelbėti”. Nėra to, kas galėtų privesti prie taikos. Nėra derybų. Nėra paliaubų. Nėra dienos, kai galėčiau bent trumpam padėti ginklus.

Nes priešas visada yra čia pat.

Aš NIEKADA nesididžiuosiu savimi. Net jei kažką pasieksiu. Net jei kažkas pasakys, kad to užtenka. Nes mano galvoje visada bus tas pats klausimas – o jeigu galėjau daugiau?

Šitos kulkos ir strėlės sminga daug giliau nei visos kitos. Jos nepalieka randų ant kūno, todėl niekas jų nemato. Jos sminga į mintis. Į prisiminimus. Į kiekvieną tylos sekundę, kai lieku vienas su savimi ir nebelieka nieko, kas galėtų nutildyti tą balsą.

Ir šitos žaizdos NIEKADA nesugis. Nes aš pati jas nuolat atveriu. Kiekvieną kartą, kai prisimenu klaidas. Kiekvieną kartą, kai galvoje peržvelgiu visus momentus, kuriuose galėjau būti geresnė, stipresnė, protingesnė.

Kartais atrodo, kad šitas karas net neturi pradžios. Lyg jis visada buvo. Lyg nuo pat pradžių buvau pastatyta prieš save pačią.

Ir galbūt blogiausia yra tai, kad šiame kare nėra pergalės. Net jei vieną dieną padaryčiau viską teisingai, vis tiek atsiras kažkas, kas pasakys, kad galėjau dar.

Ir tas balsas būsiu aš.

Ir ši poema čia pasibaigia. Bet istorija ne.

Nes rytoj viskas prasidės iš naujo.